Apie mus
Kodėl pagalba nemokama?
Informacinis bankas
Naujienos
Kaip padėti sau pandemijos metu
2022-05-26

Mūsų laikų fenomenas – perdegimas. Būdai jo išvengti

Mūsų laikų sindromas – taip psichologai linkę vadinti perdegimą. Nors psichikos sveikatos srityje perdegimo sindromas nėra įtrauktas į oficialių sutrikimų sąrašą, yra įvardijamas kaip konkrečiai su darbu susijęs fenomenas, pasižymintis išsekimu, padidėjusiu cinizmu ar emociniu atsiribojimu nuo darbo bei jausmų, jog nepavyksta kažko pasiekti. Pasak “Jaunimo linijos” psichologo Mykolo Kriščiūno, perdegimo sindromas yra labai dažna būsena, bet dažnėja ir atvejų, kuomet jaučiasi išsekę ir perdegę, ne tik dėl darbo, bet ir dėl kitų pareigų – pavyzdžiui, tėvystės, mokslų, socialinio gyvenimo, kitų mūsų dėmesio ir energijos reikalaujančių veiklų.

Kaip psichologai apibūdina "perdegimo sindromą"?

“Dažniausiai perdegimas yra apibūdinamas kaip mūsų atsakas į ilgai besitęsiantį stresą darbe, išsekinantį vidinius resursus - tiek emocinius, tiek fizinius. Perdegimas išsiskiria tuo, kad tai - ilgai besitęsianti būsena, kuri, kitaip nei įprastas nuovargis, formuojasi ilgiau ir nuo jos atsigauti taip pat gali būti sunkiau. Kartais jaustis „perdegęs“ žmogus gali ištisas savaites, mėnesius ar dar ilgiau. Perdegimas gali jaustis tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek protiškai; dažniausiai jis apima visas šias dimensijas. Šį sindromą galime atpažinti per savo atsakus į aplinką - pavyzdžiui, suintensyvėjus nenorui dirbti ar norint labiau atsiriboti nuo veiklų, pasireiškiant sunkiai paaiškinamiems fiziniams simptomams (galvos, pilvo skausmams), kurie neturi fizinių priežasčių, jaučiant nuolatinį nuovargį, sunkiau susikaupiant”, - pasakoja M.Kriščiūnas.

Perdegimas yra ganėtinai naujas terminas ir pradėta jį naudoti 20-ojo amžiaus antroje pusėje – iš pradžių perdegimas apibūdindavo visokeriopai sunkiai gyvenančius ir sudėtingas patirtis turinčius žmones; dabar tai vis dažniau yra darbingų žmonių problema.

Pasak psichologo M.Kriščiūno, kiekvienas žmogus vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu yra jautęsis išsekęs, nusivylęs savimi, kurį laiką jautęs stresą. Kadangi perdegimas yra ilgą laiką besitęsianti būsena, natūralu, kad ji gali aplankyti kiekvieną. “Pandemijos laikotarpiu perdegimas kaip reiškinys ir kaip frazė buvo naudojamas daug kur - žmonės „perdegė“ nuo darbo, mokslų, tėvystės, santykių. Tai, kas įprastai vykdavo ganėtinai natūraliai ar rutiniškai, mums tapo darbu, dėl ko ir perdegimo fenomenas, istoriškai labiausiai susijęs su darbu, buvo pastebimas ir kitose gyvenimo srityse: žmonės buvo išsekę, kartais - atsiriboję nuo tam tikrų veiklų, aplinkos”, - aiškina psichologas. Perdegimo fenomenas tęsiasi iki šiol – žmonės tebėra pavargę nuo pandemijos, o prasidėjęs karas ir kitos visuomenei aktualios temos nuolat kelia nerimą, kas apsunkiną tinkamą poilsį.

Kodėl mes perdegame?

Su perdegimu labiausiai siejamos konkrečios veiklos, kuriomis žmonės užsiima. Pavyzdžiui, darbas, kuris užima didžiąją dalį mūsų gyvenimo, kai tenka dirbti intensyviai, be atostogų, o miegas tampa vienintele gyvenimo dalimi, kada nedirbame. Didesnėje rizikoje yra žmonės, kurie intensyviai dirba su kitais žmonėmis: gydytojai, seselės, slaugytojai, socialiniai darbuotojai ir pan. Šių sričių specialistai dirba su tais, kurie išgyvena sunkiausius savo gyvenimo momentus, o tai ir iš darbuotojų pareikalauja daug vidinių resursų. Tuomet susiduriama su atjautos nuovargiu (angl. compassion fatigue), pasižyminčiu tuo, jog žmones emociškai išsekina rūpinimasis kitais žmonėmis, pritrūksta laiko patiems sau, o tai susiję ir su plačiau žinomu perdegimu.

“Tarp psichologų vis garsiau kalbama apie tai, jog žmonės į savo darbą sudeda daugiau lūkesčių nei bet kada anksčiau: norime, kad darbas būtų prasmingas, mus visokeriopai aprūpinantis (finansiškai, emociškai, socialiai), jam būtume motyvuoti, jis mus uždegtų, bet neperdegintų. Visi šie norai yra puikiai suprantami, tačiau sudėjus juos visus į vieną veiklą ir nepaskirsčius tarp kitų gyvenimo sričių (romantinių santykių, draugų, laisvalaikio, hobių, dvasinio gyvenimo) rizikuojame, kad lūkesčiai tampa sunkiau pasiekiami, o jų siekdami galime pervargti, nusivilti savimi ir, galiausiai, perdegti”,- sako “Jaunimo linijos” psichologas.

Kaip galima išvengti perdegimo?

Nėra stebuklingo recepto, kaip išvengti perdegimo. „Jaunimo linijos“ psichologas M.Kriščiūnas sako, kad bene labiausiai nuo jo apsaugantis veiksnys - aiškios ribos tarp darbo ar kitų perdegimą keliančių situacijų bei viso kito gyvenimo. Vienas iš sunkiausių pandemijos aspektų ir buvo tai, kad užsidarius namuose, prie to paties stalo teko ir dirbti, ir pramogauti, ir ilsėtis, todėl ir ribų brėžimas tapo kur kas sunkesnis, o perdegimas - vis dažniau pastebimas. To vengiant svarbu savęs paklausti, kas man padeda geriau pajusti save, atsiriboti nuo stresą keliančių veiksnių. Tai gali būti fizinis aktyvumas, knygos, filmai, hobiai ar panašios veiklos, leidžiančios sėkmingiau sugrįžti į save.

Taip pat svarbu sau įsivardinti vidinius rezursus. Pavyzdžiui, žmogaus nuovargis nėra vienalytis: mes galime būti pavargę emociškai ir protiškai, tačiau turėti fizinių jėgų, ir atvirkščiai. Daugeliui tai padeda: fizinis išsikrovimas, pavyzdžiui, neretai atstato mūsų emocines ir protines jėgas. Kiek įmanoma yra svarbu ir atsiriboti nuo to, kas mums labiausiai sukelia perdegimą. Atsiriboti nuo darbo (ar kitos veiklos), pasakyti „ne“, susimažinti krūvį, komunikuoti apie tai su vadovais ar aplinkiniais daugeliui gali būti išsigelbėjimas, tačiau daugeliui - ir privilegija, kurios negali sau leisti dėl finansinių priežasčių, santykių darbe ir pan.

Psichologai kalba apie tai, kad perdegimas nėra vien asmeninis darbuotojo reikalas, bet ir darbdavio, vadovo atsakomybė, labai priklausanti ir nuo kompanijų bei organizacijų vidinės kultūros, darbo etikos, galimybės derinti darbą ir laisvalaikį. Todėl labai svarbu mokėti atpažinti perdegimo simptomus ir galvoti apie būdus, kaip jo išvengti bei priemones, kaip išgyti nuo perdegimo.

Svarbu turėti ir atjautos sau ir suprasti, kad ne viskas gali pasisekti, kad svarbu turėti tinkamus lūkesčius, ką galiu pasiekti konkrečioje situacijoje. Dėl to šioje vietoje svarbus yra mūsų socialinis ratas, žmonės, į kuriuos galime atsiremti esant sunkiai situacijai. Emocinės paramos linijų savanoriai ar psichikos sveikatos specialistai taip pat gali padėti ieškant išeičių, sėkmingiau įsivertinant savo esamą padėtį, įsivardinant savo jausmus ir norus.

„Atsistačius nuo perdegimo, įgavus šiek tiek daugiau jėgų ir gyvybingumo, naudinga pareflektuoti kokie buvo pagrindiniai veiksniai, privedę prie tokios būsenos. Perdegimu mūsų organizmas pasakė, jog toks gyvenimo būdas buvo pernelyg sudėtingas. Svarbu jo įsiklausyti ir pasimokyti, kad ateityje pavyktų to išvengti“, - pataria „Jaunimo linijos“ psichologas Mykolas Kriščiūnas.

„Jaunimo linija“ – viena pirmųjų nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, gyvuojanti jau 31-erius metus. Šiuo metu „Jaunimo linijoje” savanoriauja beveik 400 savanorių, organizacija turi padalinius Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei skyrių Skuode. Be nenutrūkstamos kasdienės emocinės paramos telefonu, internetiniais pokalbiais ir elektroniniais laiškais „Jaunimo linija” kasmet surengia iki 100 viešų renginių, kuriuose mokinius, studentus, mokytojus, mokyklų psichologus, tėvus ir plačiąją visuomenę edukuoja apie tai, kas yra emocinė higiena, kaip ją prižiūrėti, kaip pasirūpinti savimi ir atpažinti, kad šalia esančiam reikia pagalbos. Nemokamas ir anoniminis emocinės pagalbos telefonas yra 8 800 28 888. Emocinė parama internetiniais pokalbiais teikiama kasdien nuo 18 iki 22 valandos www.jaunimolinija.lt

Atgal