Mitai apie savižudybes

Savižudybė – sukrečiantis ir dažnai sunkiai suprantamas įvykis.

Nusižudžius žmogui pirmiausia natūraliai kyla klausimas – „kodėl“? O žinojimas, jog žmogus iš prigimties linkęs išlikti gyvu, neleidžia suprasti, kas nutinka, kad jis nusižudė.

Nors klausimas „kodėl“ yra labiausiai kankinantis artimuosius, į jį vieningo atsakymo nėra. Vienareikšmiškai galima pasakyti tik tai, jog visos prie savižudybės privedusios priežastys sukelia žmogui nebepakeliamą psichologinį skausmą.

Įsivaizduok žmogų, kuris pilnas neapykantos, baimės, įskaudintas, liūdnas ir pasimetęs. Jo jausmai tiesiog nebetelpa, viduje viskas kunkuliuoja, verda… Šis žmogus taip gyvena ilgą laiką, bando su tuo susitvarkyti, bet galiausiai jam ima atrodyti, jog niekas nuo jo nepriklauso, jis ima jaustis beviltiškai. Su daugeliu sunkumų bandančiam susidoroti žmogui savižudybė ima atrodyti vienintelė išeitis, o kartais užtenka vieno mažyčio įvykio, kuris perpildo taurę, ir žmogus nusižudo.

Nors dažnai kalbant apie nusižudžiusįjį priežastimi laikomas paskutinis skausmingas įvykis (neišlaikytas egzaminas, darbo netekimas, pyktis su antrąja puse ir pan.), iš tiesų negalima pasakyti, jog žmogus nusižudė, nes jį paliko mergina, ar dėl to, kad jis neteko darbo. Vienos priežasties privedusios prie tokio poelgio dažniausiai nebūna. Savižudybė yra procesas – prie jos einama palaipsniui, vienam po kito sekant skausmingiems išgyvenimams, kai pasiekiama riba, jog žmogus nebegali ištverti to, ką jaučia. Tuomet vienintelis dalykas, apie ką žmogus galvoja – kaip nebejausti, o vienintelis matomas būdas – savižudybė.

Viena iš kliūčių, trukdančių pastebėti savižudybės riziką ir suteikti reikiamą pagalbą.

Klaidingi įsitikinimai apie savižudybes, arba kitaip tariant, mitai. Šie klaidingi įsitikinimai yra plačiai paplitę dėl kelių priežasčių. Pirma, kiekviename mite visuomet yra dalelė tiesos, nors didžiąja dalimi jie ir yra klaidingi. Antra, tokie mitai padeda mums apsisaugoti nuo savo baimių. Pavyzdžiui, jeigu aš galvoju, kad tie, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo, man ramiau. Tačiau tai yra vienas iš tų klaidingų įsitikinimų, dėl kurių reali savižudybės grėsmė lieka neįvertinta.

Sužinok daugiau

Turbūt kiekvienas esame susidūrę su žmonėmis, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo momentu yra kalbėję apie savižudybę ar grasinę nusižudysiantys, bet nenusižudė. Taigi, atrodytų, jog kalbantys apie savižudybę tikrai nesižudo ir tai visai ne mitas, o tiesa.  Tačiau ne vienas mokslinis tyrimas yra atskleidęs, kad apie ~80% nusižudžiusiųjų yra tiesiai kalbėję arba netiesiogiai užsiminę apie savižudybę.

Todėl kiekvienas rimtai dirbantis savižudybių prevencijos srityje žino: jeigu žmogus užsimena apie savižudybę, tai visuomet rizikos ženklas, kurio negalima ignoruoti. Net jeigu atrodo, kad žmogus tuo manipuliuoja ar tiesiog nori atkreipti dėmesį. Išgirdus tokią užuominą, visuomet verta tiesiai paklausti: „ar Tau kyla minčių apie savižudybę?“. Išgirsti teigiamą atsakymą į šį klausimą tikrai nėra lengva, tačiau tai yra pirmasis žingsnis pagalbos link.

Vienas iš paplitusių mitų apie savižudybes – galvojimas, kad yra viena konkreti savižudybės priežastis. „Nusižudė dėl nelaimingos meilės… dėl neišlaikyto egzamino… netekęs darbo“ ir t.t. Tačiau, kiek žmonių kada nors savo gyvenime yra išgyvenę nelaimingą meilę, neišlaikę egzamino ar netekę darbo? Turbūt sunkiai atrasime tokį, kuris nebūtų tekę išgyventi bent vienos iš aukščiau minėtų nemalonių situacijų.

Nėra vienos savižudybės priežasties. Savižudybę visuomet lemia daugelis įvairių veiksnių: žmogaus charakterio savybės, asmeninė patirtis, nuostatos ir vertybės, santykiais su kitais žmonėmis ir t. t. Konkretus įvykis gali būti tik paskutinis lašas, kuris perpildo prisipildžiusią taurę. Tačiau paskutinis lašas nėra priežastis – tuščioje taurėje jo vaidmuo menkas.

Bandymas surasti tą vienintelę priežastį, tai bandymas supaprastinti sudėtingą gyvenimo realybę. Surandi vieną priežastį ir atrodo, kad gyvenimas labiau nuspėjamas ir paaiškinamas. Tačiau dažniausiai tai tėra iliuzija. Iliuzija, kuri savaime nėra niekuo „bloga“ ar žalinga, tačiau gali tapti tokia, kai „randama“ ne tik konkreti savižudybės priežastis, bet ir „kaltininkas“, dėl kurio nusižudė: mokytojas, parašęs blogą pažymį, mergina, nutraukusi santykius, ar pan.

Turbūt Jums yra tekę girdėti, jog nusižudo tik stiprūs žmonės. Arba atvirkščiai – tik silpni. Tačiau abu šie teiginiai neatspindi realybės.

Savižudybė nėra nei stiprių, nei silpnų žmonių poelgis. Savižudybė visų pirma yra kenčiančio žmogaus nevilties žingsnis. Žymus JAV psichologas ir vienas pirmųjų šiuolaikinės savižudybių prevencijos pradininkų Edwin Shneidman teigia, jog žmonės nusižudo dėl to, kad nebegali ištverti juos kankinančio didžiulio psichologinio skausmo. Ilgai kenčiant šį skausmą, žmogaus mąstymas tarsi susiaurėja – jis ima manyti, kad yra tik vienintelis būdas išvengti šio skausmo – nusižudyti.

Tačiau net „pernelyg didelis psichologinis skausmas“ gali sumažėti, jeigu juo pasidalini su žmogumi, kuriam rūpi. Atviras ir nuoširdus pokalbis – turbūt patikimiausias psichologinis nuskausminamasis.

Vienas iš didžiausių mitų apie savižudybes – jeigu prislėgto žmogaus paklausi, ar jis turi minčių apie savižudybę, gali jį paskatinti nusižudyti. Taip nėra. Jeigu žmogus neturėjo tokių minčių, tai Tavo geranoriškas klausimas tikrai jam neįpirš tokios išeities. Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę, tai tiesus klausimas ir kalbėjimas šia tema, tikrai nepakenks, o kaip tik padės. Tačiau, visai kas kita, jeigu viešai, pvz. žiniasklaidoje apie savižudybę kalbama ją romantizuojant, detaliai aprašant savižudybės būdus ir pan.

Kodėl žmonės vengia tiesaus klausimo apie savižudybę? Tai labai natūrali baimė – „o ką aš darysiu, jeigu išgirsiu teigiamą atsakymą?“. Žinoma, kad labai sunku ir neramu kalbėti su prislėgtu žmogumi, galvojančiu apie savižudybę. Tačiau tai yra vienintelis būdas suteikti pagalbą.

Neretai žmonės, galvojantys apie savižudybę, šias savo mintis laiko paslaptyje, tik kartais apie jas užsimindami, dažnai – netiesiogiai. Tai dar labiau didina jų izoliaciją, jausmą, kad niekas nesupranta ir negali padėti. Todėl kažkieno parodyta drąsa pradedant atvirą pokalbį, gali atnešti didelį palengvėjimą – yra žmogus, kuris nebijo apie tai kalbėti.

Pasikalbėkime

Skambink arba rašyk. „Jaunimo linija“ pasiruošusi tavęs išklausyti.