Kai jautiesi vienišas: kas padeda įveikti vienatvę kasdienybėje

Kartais galime jaustis vieni net ir leisdami laiką tarp žmonių. Gal ir tau pažįstamas jausmas, kai kalbiesi su kitais, o viduje spengia tyla, kurios joks pokalbis neužpildo. Tokia būsena – vienatvė – yra pažįstama daugeliui. Tai yra bendražmogiška patirtis: ją išgyvena tiek paaugliai, tiek studentai ar dirbantys žmonės, galiausiai, net tie, kurie visada atrodo apsupti draugų.

Trumpalaikė vienatvė gali būti lyg poilsis ir proga pabūti su savimi. Tačiau kai ji tęsiasi ilgai, gali pradėti keistis nuotaika, kilti liūdesys ar jausmas, kad esi atskirtas nuo viso pasaulio. Svarbu suprasti – šiuose išgyvenimuose tu nesi vienas.

Šiame tekste sužinosi, kas yra vienatvė ir vienišumas, kaip juos atskirti, kada tai tampa problema ir kokie paprasti žingsniai gali padėti. Be to, pamatysi, kad net jei vienišumo jausmas atrodo itin stiprus, kelias iš šios būsenos visada egzistuoja ir prireikus gali atsirasti ranka, kuri tave iš jos ištrauks.

Kas yra vienatvė ir kuo ji skiriasi nuo vienišumo?

Dažnai šios dvi sąvokos maišomos, bet jų reikšmė skiriasi. Vienatvė – tai emocinė būsena. Tai jausmas, kad trūksta ryšio, supratimo ar artumo, net jei aplink yra žmonių. Vienišumas, tuo tarpu, yra objektyvi situacija – kai fiziškai esi vienas, neturi su kuo susitikti ar pasikalbėti.

Pavyzdžiui, studentas, kuris studijuoja užsienyje, gali būti vienišas dėl to, kad jo šeima toli. Bet jis nebūtinai jaus vienatvę, jei turi draugų ar bendruomenę šalia. Tuo tarpu objektyviai nevienišas žmogus – toks, kuris yra nuolat apsuptas kolegų darbe ar draugų vakarėlyje – gali viduje vis tiek jausti tuštumą. Tai jau galima būtų pavadinti vienatve.

Taigi, vienatvė ir vienišumas, be abejo, yra glaudžiai susiję, bet vienatvė yra apie vidinę patirtį, o vienišumas – apie fizinę situaciją.

Kada vienatvė tampa problema?

Trumpalaikė vienatvė gali būti netgi naudinga – tai galimybė atsikvėpti, permąstyti santykius, gyvenimo situacijas, ar atrasti vietos ir laiko kūrybiškumui. Yra daug menininkų, rašytojų ar muzikantų, kuriems geriausiai sekasi kurti leidžiant laiką vienumoje.

Kita vertus, užsitęsusi vienatvė gali veikti kaip nematoma našta. Ji gali pasireikšti taip:

• Vis dažniau atsiranda apatija ir nebesinori nieko veikti;
• Sumažėja motyvacija, viską pradedi labiau ir labiau atidėlioti;
• Pradedi vengti susitikimų, nors giliai širdyje jų nori;
• Kyla mintis, kad niekam nerūpi;
• Stiprėja liūdesys ir/ar nerimas.

Įsivaizduok, jog tavo viduje yra lemputė. Trumpalaikė vienatvė gali padėti ją pakeisti ir sušvisti naujomis spalvomis, bet per ilgai užsitęsęs tamsos laikotarpis gali sekinti. Tai jau būtų signalas, kad reikia ieškoti būdų grįžti į ryšį – su kitais, o gal ir su savimi pačiu.

Kaip nugalėti vienatvę kasdienybėje?

Ieškant atsakymo, kaip nugalėti vienatvę, nereikia iš karto daryti didelių žingsnių. Dažnai užtenka mažų, tačiau reguliarių ir kryptingų veiksmų. Pavyzdžiui, gali pamėginti:

• Struktūruoti dieną. Nereikia turėti griežtos rutinos, dažnai ir paprasti planai – pusryčiai vienodu laiku, pasivaikščiojimai, reguliarūs skambučiai šeimai ar draugams – gali suteikti daugiau stabilumo kasdienybėje.
• Dažniau pakeisti aplinką ir išeiti į lauką. Šiuolaikiniame pasaulyje daug laiko praleidžiame prie ekranų, tad kartais pasimiršta, kaip stipriai mūsų nuotaiką gali pakelti paprasčiausias pasivaikščiojimas parke, kavinės ar draugų aplankymas, o gal ir tiesiog kelios minutės saulėje.
• Pasikalbėti bent su vienu žmogumi per dieną. Tai gali būti šeimos narys, draugas, ar tiesiog nepažįstamasis parduotuvėje. Net ir paprastas bandymas pakelti kitam žmogui nuotaiką gali priminti, kad esi susijęs su savo aplinka, o taip pat ir tai, kad tavo indėlis į santykį yra svarbus. Tarkime, spontaniškas skambutis močiutei greičiausiai pradžiugintų ir ją, ir tave.
• Įsitraukti į bendruomenes. Savanorystės, sporto, meno ir kitokie klubai bei būreliai suteikia progą susitikti su žmonėmis, kurie turi bendrų pomėgių. Tai yra itin vertinga ir ieškant draugysčių – bičiuliautis lengviausia bus su tais asmenimis, kurie atitinka tavo interesus bei vertybes. Pavyzdžiui, savanorystė gyvūnų prieglaudoje suteiktų galimybę ne tik padėti kitiems, rasti draugų, bet ir pačiam pasijusti reikalingu visuomenei.
• Rasti ryšį internete. Kartais įvairūs forumai, palaikymo grupės ar bendraminčių bendruomenės virtualiai gali suteikti daugiau artumo ar būti lengviau pasiekiami, nei realus bendravimas. Internetu ar telefonu gali pabendrauti ir su Jaunimo Linijos savanoriais.

Ką daryti, kai sunku pradėti?

Ilgalaikė vienatvė kartais uždaro užburtame rate – kuo labiau atsiriboji, tuo sunkiau vėl atsiverti. Net paprastas skambutis gydytojui gali atrodyti kaip didžiulė užduotis.

Tad nuo ko pradėti?

• Rašyk savo mintis. Dienoraštis gali tapti pirmuoju pokalbiu – pirmiausiai su saugiausia erdve – savimi pačiu.
• Išsikelk mažą tikslą bendravimui su kitais. Pavyzdžiui, šiandien gal užtektų pasveikinti ir palinkėti gražios dienos kaimynui, rytoj – paklausti kolegos, kaip jis jaučiasi.
• Ieškok nedidelių džiaugsmų. Dėkingumo dienoraštis ar teisiog sąmoningas bandymas kasdien pastebėti džiuginančius dalykus gali padėti kreipti savo mąstymą geresne linkme. Be to, net ir menkiausias žingsnis yra pokytis, tad prisimink pasidžiaugti savo progresu.

Kada verta kreiptis pagalbos?

Kartais vien savarankiškų veiksmų nepakanka. Ir tai – normalu. Pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas, o rūpinimosi savimi įrodymas.

Galima pasikalbėti su draugu, tėvais, mokytoju ar psichologu. Taip pat yra saugios erdvės, kuriose gali būti išklausytas be jokio vertinimo. Jaunimo linija – viena iš jų. Čia gali atvirai pasikalbėti apie savo jausmus. Nenuvertink savo jausmų. Kiekvienas jausmas yra svarbus ir tu esi ne vienas!

Parengė Rita Šereivaitė.